Jau ilgą laiką nerašiau, ne todėl, kad neturėjau minčių, bet tiesiog todėl, nes jų turėjau per daug, jos visos labai skirtingos ir aš net nemokėdavau savo visų minčių sujungti į vieną tekstą kurį galėčiau paskelbti čia. Šiandieną vėl manau nieko nebus konkrečia tema, bet bandysiu kažką pasakyti ir parašyti.
Per tą laiką kai nerašiau daug kas pasikeitė, pasikeitė mano mąstymas, man pradėjo patikti kiti dalykai, pasikeitė nuotaika, pasikeitė jausmai, pasikeitė net požiūris į gyvenimą. Atrodo gyvenau gerai, viskas buvo gerai, tačiau viduje kažkas ne taip, kažkas blogai ir taip ilgą laiką, tačiau atsibundu vieną rytą ir viduje taip lengva, galvoje kitos mintys, širdyje kiti jausmai, į viską žvelgiu kitaip. Rytinis pasisveikinimas su tėvais tapo kitoks, visada tai buvo tiesiog smulkmena, tik ne tą rytą, tą rytą supratau jog tai yra nuostabu, aš turiu būti laiminga, kad galiu kiekvieną rytą pasisveikinti su tėvais, kada noriu tada juos apsikabinti, pabučiuoti, kiti tokios galimybės nebeturi ir dabar turbūt gailisi, kad to ką turėjo nebeturi, Ir taip net toks rytis pasisveikinimas, apkabinimas man pradėjo reikšti daug, nors seniau tai buvo tiesiog dalykas į kurį net nebekreipdavau dėmesio.
.jpg)
Gyvenimas toks prapus ir mes nežinome kas mums gali nutikti rytoj, todėl turime branginti kiekvieną akimirką su mylimais žmonėmis ir jiems pasakyti kokie jie tau brangūs ir kaip tu juos myli.
