Dėl ko verta gyventi?

Dažnai klausiame savęs, kodėl mes mokomės, dėl ko stengiamės, vardan ko mes gyvename. Kiekvienas žmogus randa atsakymus į šiuos klausimus savyje, savo gyvenime, tarp artimų žmonių.

        Gyvenimas kartais atrodo žiaurus, bet jo grožis yra neišblėstantis. Bloguose dalykuose visada yra šviesioji pusė, gyvenimas negali būti vien tik žiaurus, visada šalia atsiranda žmogus, daiktas, vieta ar aplinka, kurie mus pradžiugina ir kartu atskleidžia gyvenimo grožį. Sakoma, kad be savo klaidų ir nesėkmių mes nesugebėtumėme suvokti, kas yra baimė, džiaugsmas, pasiekimas. Net garsiajame Igno Šeiniaus „Kuprelyje“ yra vaizduojamas vyras, kurio gyvenimas pasikeičia sutikus Gundę. Būtent Kuprelio gyvenime labai ryškiai vaizduojami jo gyvenimo nuosmukiai ir pakilimai, nelaimės ir sėkmės, skausmas ir džiaugsmas. Gyvenimas taip sudėliotas, kad jame reikia ir liūdnų, ir laimingų akimirkų, be kurių nesuprastumėme, kas aplinkui dedasi.

        Visi esame vedami noro nuveikti kažką prasmingo, palikti kažką po savęs. Vis daugiau žmonių savo gyvenimus paskiria tam, kad susikurtų materialinį pagrindą, bet yra ir tokių, kuriems svarbiausias dalykas yra meilė, jie mano, jog dėl meilės verta ne tik gyventi, bet ir mirti. Juozo Grušo dramos „Meilė, džiazas ir velnias“ pagrindinė veikėja Beatričė sakė: „Kam gyventi, jeigu nėra pasaulyje meilės“ ir būtent šios veikėjos gyvenimas pasibaigė savižudybe. Visi mes sprendžiame įvairias problemas, dvasines ar materialines, tačiau jei problemos auga greitai, žmogus nebe sugeba jų suvaldyti ir po truputį pradeda nusivilti gyvenimu. Jis užsidaro savyje, nepastebi pasaulio malonumų, žmogus dvasiškai silpnėja ir ateityje, galbūt norėdamas atsikratyti visų problemų, gali ryžtis lemtingam žingsniui, kuris dažnai būna paskutinis.

         Aš esu toks žmogus, kuris gyvena dėl savęs, dėl kitų, dėl šeimos, draugų, meilės, Tėvynės, pilnaverčio gyvenimo ir manau, kad kiekvienas iš mūsų turime norų, vilčių, svajonių, troškimų, ir tai taip pat yra savotiška gyvenimo prasmė. Kai kurie žmonės visą gyvenimą neranda tos prasmės, nes tai padaryti trukdo įvairūs kasdieniniai rūpesčiai ir socialinės problemos. Svarbiausia nenustoti judėti savo tikslo link, ieškoti gyvenimo prasmės, nes tik ją radę mes jausimės pilnaverčiai ir darysime didelius darbus dėl savęs, o svarbiausia - dėl kitų.

Draugai – didžiausia vertybė?

Draugai mano gyvenime reiškia tikrai daug, vieni mažiau, kiti daugiau. 

Ar esat patyrę tą skausmą kai prarandi draugą kuris seniau reiškė tiek daug? Ne, aš nekalbu apie visišką praradimą, mirtį ir nekalbu apie tai, kad jis išvažiavo kitur gyventi, kalbu apie tą praradimą dėl net neaiškių priežasčių. Kodėl viskas taip greitai, net nepastebimai pasikeičia? 

Bet pagalvojus geriau reikia būti dėkingam gyvenimui ir laikui, kad jis atrenka tikruosius draugus, tuos kurie telpa ant vienos rankos pirštų. Ir reikia būti dėkingam gyvenimui už visus tuos išbandymus, nes tik juos ištvėrę ir įveikę mes tampame stipriais ir tik dėl visų praradimų mes esame tokie kokie esame dabar. 

Nevienas žmogus mūsų gyvenime nebūna be reikalo, visi mūsų gyvenimą pasuka tam tikra linkme. Ir tikrai visi, VISI žmonės kurie su mumis bendrauja, kurie kažką pasako, padeda, užstoja yra mūsų gyvenimo dalis ir net išėję liks mūsų atmintyje.

Labai esu dėkinga tiems kurie manimi pasitiki, kurie man išsipasakoja, išklauso manęs, pataria, nešmeižia už akių, užstoja ir niekada nepalieka bėdoje ♥

Prisiminimai

Tai vienas iš nuostabiausių dalykų mūsų gyvenime, jie mus sugrąžina į nuostabias akimirkas, bet kartais jie gali mus skaudinti.

Kaip gera yra šaltą vakarą pasiimti šiltos arbatos puodelį, įsijungti nuostabios, lėtos muzikos ir pasinerti į prisiminimus, Tada užlieja toks nuostabus jausmas, kartais net nepajuntu kaip ašara nurieda skruostu, bet tai dažniausiai būna laimės ašara, veide pasirodo šypsena, tik pasidaro gaila, kad kaikurios nuostabios akimirkos įvyko su žmonėmis su kuriais dabar nebebendrauju arba ryšys susilpnėjo, o jeigu kartai susirašom tai nebeturim apie ką tiek daug kalbėti, o seniau vos suspėdavome viską papasakoti.

Mano manymu prisiminimus reikia branginti, daiktus kurie sukelia prisiminimus — saugoti, o tam saugojimui yra daug būdų. Pavyzdžiui aš darau taip:

Geriausias akimirkas (kartais net su datomis) užsirašau

Stengiuosi įamžinti nuotraukose, bet tai aišku geriausi dalykai visada lieka už kadro

Visus daiktus kurie primena kažkokį įvykį ar žmogų saugoju, visus tuos daiktus dedu į dėžę.

Patariu ir tau taip daryti, nes aš tikrai su malonumu kartas nuo karto peržiūriu tą dėžę, peržiūriu nuotraukas ar paskaitau užrašus.

„Likime, nieko veltui man neduok“

Ar kada nors susimąstėte, kokia yra laimės, sėkmės, puikių santykių kaina? Ir kodėl mes visa tai dažnai gauname, nors nesame to verti?

Mano manymu, mes viską turime nusipelnyti patys, „pagauti“ savo sėkmę. O kai išgirstat: „Likime, nieko veltui man neduok“, ar susimąstote, kiek daug tiesos yra šiuose žodžiuose? Nors tai atrodo paprastas pasakymas, tačiau reikėtu į šiuos žodžius įsigilinti ir pagalvoti, kad viską mes turime užsidirbti patys, nes tik tada tai įvertinsime ir branginsime.

Mintys

Jau ilgą laiką nerašiau, ne todėl, kad neturėjau minčių, bet tiesiog todėl, nes jų turėjau per daug, jos visos labai skirtingos ir aš net nemokėdavau savo visų minčių sujungti į vieną tekstą kurį galėčiau paskelbti čia. Šiandieną vėl manau nieko nebus konkrečia tema, bet bandysiu kažką pasakyti ir parašyti. 

Per tą laiką kai nerašiau daug kas pasikeitė, pasikeitė mano mąstymas, man pradėjo patikti kiti dalykai, pasikeitė nuotaika, pasikeitė jausmai, pasikeitė net požiūris į gyvenimą. Atrodo gyvenau gerai, viskas buvo gerai, tačiau viduje kažkas ne taip, kažkas blogai ir taip ilgą laiką, tačiau atsibundu vieną rytą ir viduje taip lengva, galvoje kitos mintys, širdyje kiti jausmai, į viską žvelgiu kitaip. Rytinis pasisveikinimas su tėvais tapo kitoks, visada tai buvo tiesiog smulkmena, tik ne tą rytą, tą rytą supratau jog tai yra nuostabu, aš turiu būti laiminga, kad galiu kiekvieną rytą pasisveikinti su tėvais, kada noriu tada juos apsikabinti, pabučiuoti, kiti tokios galimybės nebeturi ir dabar turbūt gailisi, kad to ką turėjo nebeturi, Ir taip net toks rytis pasisveikinimas, apkabinimas man pradėjo reikšti daug, nors seniau tai buvo tiesiog dalykas į kurį net nebekreipdavau dėmesio.

Gyvenimas toks prapus ir mes nežinome kas mums gali nutikti rytoj, todėl turime branginti kiekvieną akimirką su mylimais žmonėmis ir jiems pasakyti kokie jie tau brangūs ir kaip tu juos myli.

Popieriniai laiškai tapo retenybe

Galvodama ką atrašyti į laišką šovė mintis parašyti būtent apie tai, apie popierinius, kaip aš mėgstu sakyti „tikrus laiškus“ kuriuos jau dauguma  žmonių yra visai pamiršę ir paštu laiškų nebesiunčia. Geriau prisijungia prie elektroninio pašto, mintis išdėsto spaudinėdami klaviatūros klavišus, paspaudžia „siųsti“ ir jau po kelių akimirkų kitas žmogus gauna laišką, viskas labai paprasta ir lengva, tačiau tokį laišką gauti nėra taip malonu ir gerą kaip gautą paštu.

Po šitų mano žodžių turbūt daugeliui iškilo klausimas: o kodėl verta siųsti tuos popierinius laiškus, o jeigu dar nori ką nors pridėti, tai dar mokėti kelis litus, gi jau taip ir vokas kainuoja ir pašto ženklas, kam reikia viso to, jeigu yra elektroniniai laiškai kurie nieko nekainuoja? Bet mano manymu šitoks klausimas, mintis iškilo tik tiems žmonėms kurie nėra gavę popierinio laiško, nes tie kurie yra tai patyrę žino tą jausmą kai pašto dėžutėje randi ranka parašytą laišką sau.

Man pačiai labai patinka tikri laiškai, turiu aš kelias susirašinėjimo drauges ir kiekvieną dieną laukiu laiško. O jeigu ką nors sudominau dėl laiškų, jūs norėtumėte tai išbandyti, parašykite man, duosiu adresą. Rašyti galite į: Facebook'ą: Kamilė Brezgytė, į Gmail'ą: brezgytkamil@gmail.com arba tiesiog neanonimiškai į ask'ą:  http://ask.fm/KamileAgotaBrezgyte

O pabaigai labai gera mintis: „Tikrieji laiškai, palyginus su elektroniniais, yra tas pats, kas namuose keptas pyragas, lyginant su pirktiniu, gyva, o ne dirbtinė eglutė, popierinė, o ne elektroninę knyga“

Ruduo

   

Iš galvos mes negalime išmesti minčių apie šaltą lietų, mokyklą, ant šaligatvių purvu virstančius lapus, ankstyvą prietemą, vakarinę vienatvę, tamsius rytus ir artėjančius šalčius.

Atrodo viskas, kas džiugino tuos tris mėnesius dings nebegrįžtamai, pasislėps po lapais ir tyčiosis iš mūsų bėgančių nuo nemalonaus lietaus.

Kodėl rudens nekenčia 99 procentai žmonių ir tik nedaugelis sako, kad šis metų laikas - nuostabus? Kodėl imame liūdėti, kai rudeninė šalna ima kutenti varvančią nosį, vėjas kedena plaukus, o iš dangaus krinta lietaus lašai?

Bet juk ruduo neturi būti toks liūdnas. Gi rudenį galime plačiai šypsotis, sugalvoti linksmybių. Ypač smagu su botais ir gera drauge palakstyti per balas, stebėti krintančius lapus, žaisti lapų karą ir tiesiog mėgautis dar gana šiltais saulės spinduliais. 

O man ruduo yra pats gražiausias ir mėgstamiausias metų laikas, todėl siūlau visiems į šį metų laiką pažvelgti iš kitos pusės, kitokiu žvilgsiu.